Lietuvoje buvo karšta vasara, man buvo 21 metai. Su bendrakeleiviu nusprendėme savaitei keliauti su dviračiais po Lietuvos regioną, Dzūkiją. Tai gana unikalus kraštas, turintis nemažai išlikusių Lietuvos praeities tradicijų. Pilna medinių kryžių ant kaimo mažų tuščių keliukų, kurie yra apsaugos simbolis, pilnas eilėraščių ir dainų, bei kupinas liūdesio.
Ten daugiausiai gyvena senolės ir senoliai, vietovė yra turtinga miškais, upėmis ir užburiančiais laukinės gamtos kampeliais. Tai buvo labai graži kelionė, kupina paslapčių, pokalbių su vietiniais gyventojais, naktų palapinėje prie ežerų su laužais. Vieną dieną keliavome labai mažais keliais, pro mažus kaimelius, buvo karšta vasaros diena. Sustojome mažoje vietinėje parduotuvėje nusipirkti ledų. Moteris, pardavinėjusi maistą, pradėjo su mumis kalbėtis, jai labai rūpėjo mūsų kelionė. Į parduotuvę įėjo senas vyras, jis atrodė labai paslaptingas, senyvo amžiaus, dėvėjo keistą seną kepurę. Vyras mums nusišypsojo, kažką nusipirko ir išėjo. Pabuvę šiek tiek laiko parduotuvėje ir pasikalbėję su moterimi, tęsėme savo kelionę, perėjome per stebuklingą medinį tiltą ir atsidūrėme nuostabiuose žaliuose laukuose su gėlėmis ir dideliais ąžuolais.
Mes vėl sutikome senąjį vyrą, jis mums nusišypsojo ir nuėjo savo keliu. Sustojome pasidaryti nuotraukų prie senųjų ąžuolų. Eidami mažyčiu taku, kuriuo negalėjo pravažiuoti automobiliai, trečią kartą sutikome tą patį senuką. Jis nusijuokė ir šįkart pradėjo su mumis kalbėtis. Pasikeitėme keliais žodžiais, ir jis paklausė, ar aplankėme seną partizano, vadinamo Tigras, namą miškuose. Atsakėme, kad ne. Jis paaiškino, kaip ten nueiti, mes padėkojome ir patraukėme toliau mišku. Ir štai – senas medinis namas miškuose su gražiu obelų sodu. Prie namo buvo informacinė lenta, kurioje buvo parašyta, kad čia gyvena vienas garsiausių Lietuvos partizanų, vadinamas „Tigru“, kuris kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Jį pagrobė Rusijos armija, jis daugelį metų buvo kankinamas ir išvežtas į Sibirą. Jo gyvenime buvo siaubingų traumų, kankinimų ir sunkumų. Nepaisant visko, jis sakė, kad niekas negali palaužti žmogaus, kuris tiki savo idealais ir dvasia. Pasivaikščiojome kieme, ten buvo požeminis rūsys, kuriame jis slapta rašė ir leido lietuviškas knygas, dainas bei eiles, kad išsaugotų lietuvių kalbą gyvą.
Žvilgtelėjau į namą ir pagalvojau, galbūt jis vis dar čia gyvena. Pastebėjau, kad vienas namo langas buvo atidarytas. Pabeldžiau. Ir štai – nedidelio ūgio, senolis, partizanas "Tigras". Jis atidarė duris ir paklausė, kas mes tokie. Atsakėme, kad keliaujame dviračiais, ir jis pakvietė mus užeiti į savo namus. "Tigras" parodė kambarį, pilną knygų, nuotraukų ir apdovanojimų. Tai buvo jo kolekcija – knygos ir laikraščiai, kuriuos jis ir kiti leido okupacijos metais, taip pat daugybė nuotraukų ir apdovanojimų už jo darbą Lietuvos labui.
Atsisėdome prie stalo, kažkas bandė atidaryti duris. Vyras paaiškino, kad tai jo žmona, serganti Alzheimerio liga, ir jis ja rūpinasi. Sėdėjome tyliai, o aš mąsčiau, ką galėčiau paklausti šio žmogaus. Jo veide buvo neįtikėtina ramybė ir išmintis. Galvojau apie visus tuos baisius įvykius, kuriuos patyrė, ir nuostabią drąsą, kurią jis parodė. Intuityviai paklausiau, ar jis galėtų mums padainuoti partizanų dainą.
Jis padainavo dainą apie merginą, meilę. Po to jis pasakė, kad šią dainą dainavo Krasnojarsko traukinių stotyje Sibire, Rusijoje, vienai merginai. „Dažnai pasakoju šią istoriją,“ sakė jis. „Sutikau merginą Krasnojarsko traukinių stotyje, Sibire. Mačiau, kad ji buvo viena ir atrodė šiek tiek išsigandusi. Prie jos priėjo keli vyrai ir pradėjo kalbėtis, žiūrėjo į jos laikrodį. Aš juos jau anksčiau buvau pastebėjęs ir supratau, kad jie – vagys. Sušukau kažką garsiai, pasirodė apsaugos darbuotojas, ir ta grupė vyrų greitai pabėgo. Priėjau prie merginos pasikalbėti. Kalbėjome rusiškai, bet greitai supratau, kad ji lietuvė. Paklausiau, ką ji čia veikia, ir ji atsakė, kad grįžta į Lietuvą po savo tremties metų Sibire. Aš nerimavau dėl jos, nes tuo metu kelionė atgal vis dar buvo pavojinga. Padainavau jai šią dainą, kurią dabar padainavau jums. Niekada nesužinojau, ar ji saugiai pasiekė Lietuvą.“
„Jos pavardė buvo Dailydaitė.“ Mano ausys staiga sukluso, ir paklausiau, ar jis prisimena jos vardą. Jis susimąstė ir pasakė, kad jos vardas buvo kažkas panašaus į Valytė, Valė. Mano širdis ėmė smarkiai plakti, nes tai buvo mano močiutės vardas ir pavardė. Paklausiau, ką dar jis prisimena apie ją. Partizanas pasakė, kad ji buvo iš Vilkaviškio krašto Lietuvoje. Tai buvo ten, iš kur kilusi mano močiutė. Mano širdis daužėsi dar stipriau, ir pasakiau jam, kad tai tikriausiai mano močiutė, kurią jis sutiko. Iškart paskambinau mamai ir paklausiau, ar mano močiutė grįžo iš Sibiro viena. Mama patvirtino, kad taip, iš Krasnojarsko traukinių stoties, ir metai taip pat sutapo su tais, kuriuos prisiminė Tigras. Pasakiau senoliui, kad tai mano močiutė, kurią jis sutiko. Ji grįžo saugiai, o aš esu jos anūkė.
Senolis ir aš buvome priblokšti, akyse pasirodė ašaros. „Visą gyvenimą pasakoju šią istoriją,“ pasakė jis, „ir dabar žinau, kad ji saugiai grįžo į Lietuvą.“ Vėliau, miglotai prisiminiau, kad močiutė kartą man pasakojo istoriją apie vagis Rusijos traukinių stotyje – jie kažko klausė apie jos laikrodį, ir dar kažkas buvo toje istorijoje, bet tiksliai neprisiminiau... Mano močiutė praleido dešimt metų tremtyje Sibire. Ji buvo paimta iš Lietuvos Rusijos armijos, kai jai buvo dvylika metų, ir grįžo būdama dvidešimties dvejų. Kai sutikau šį žmogų, mano močiutė jau buvo mirusi, todėl negalėjau jai papasakoti šios neįtikėtinos istorijos. Bet štai ji buvo šalia, tarsi kalbanti su manimi per šį žmogų, "Tigrą".
Kai Rusijos armija išvežė mano močiutės šeimą į Sibirą, jie neturėjo nieko, nes jų namus buvo sudeginusi ta pati armija. Skubėdami jie pačiupo maišelį linų sėmenų, kurį jiems buvo davę kaimynai. Atvykę į Sibirą, jie gaudavo tik truputį duonos visai šeimai ilgam laikui, ir jie būtų mirę, jei nebūtų pasiėmę to maišelio su sėmenimis. Jie gamino pastą iš linų sėmenų ir valgė ją po truputį, kad išgyventų. Ir jie išgyveno – dėl to maišelio su linų sėmenimis ir daugybės kitų mažų, bet reikšmingų sutapimų, kurie tuo metu atrodė kaip stebuklai.
"Tigras" ir mano močiutė tarsi kalbėjo su manimi apie sunkumus ir kovas, kurias jie patyrė, bet net ir tame siaube buvo gyvybė. Buvo stiprus noras gyventi, perduoti gyvenimą toliau ir sugrįžti namo – į Lietuvą. Ir štai aš, gyva, aukšta, graži lietuvė, kupina gyvenimo stebuklų ir pasiruošusi įveikti visas užduotis, keliauti per gyvenimo kelią ir pamatyti šviesą.
Parašyta Saulės Šaltytės